Neutralūs ruSSai ir baltarusiai. Gulbių ežeras, nudažytas krauju

Kai norima rasti išimtis, jos visada randamos, kaip, pavyzdžiui, daugelio šalių mokesčių sistemos ar sankcijos, kurios kažkodėl tik pirminės ir taikomos tiesiogiai su russija susijusiam verslui. Tikras gyvūlių ūkis, kurio masto G. Orwelas net negalėjo įsivaizduoti. 2001 m. Vakarai pradėjo karą su tarptautiniu terorizmu, o putinas tapo jų sąjunginku. Su didžiuliu JAV palaikymu putinas galutinai okupavo Ičkeriją ir atkeršijo Talibanui, kuriam kadaise pralaimėjo. Dabar kremlius kursto terorizmą, kad pakeistų paramos Ukrainai vektorių. O ir patys tapo didžiausia teroristine valastybe.

Ir nesuprasi, kurie dabar metai, ar 1984-ieji, ar 1939-ieji, ar 1962-ieji? Dažnai atrodo, kad viskas vyksta vienu metu. Visa russijos propaganda veikia prieš mus, tai lyg žaidimas su antpirščiais. Jis buvo populiarus tarp aferistų devyniasdešimtaisiais, turguose. Pernai aš ir vėl tą žaidimą mačiau, tik jau prie Eifelio bokšto. Buvo žaidžiama iškišant propagandą kaip kultūrą ir sportą. Nėra rusiškos kultūros ar sporto, nesurišto su propaganda. Ir taip buvo nuo Šaltojo karo pradžios.

Jau beveik 700 dienų, kaip Ukrainoje vyksta plataus masto karas, lygiai tiek pat dienų ten dusinama rusų kultūra, nors kalba iki šiol naudojama buityje ir fronte. Tačiau tik laiko klausimas, kada ukrainiečiai visuotinai pereis prie savo kalbos. Rusų agentūrinę cerkvę keičia ukrainietiškoji, mokyklos per viena dieną perėjo į ukrainietišką švietimą, desovietizacija pradėjo vytis dekolonizaciją, kuri griauna ne tik užsilikusius leninus, bet ir puškinus.

Tektoniniai lūžiai vyksta čia ir dabar, o kultūra bando ne tik išgyventi karo ekonomikoje, bet ir aktyviai remia karius, vardan bendros pergalės. Artistai ir muzikantai gastroliuoja pafrontės zonose, miestų gatvėse ar metro ir slėptuvėse, aidint pavojaus sirenoms.

Praeitą savaitę Tarptautinis Olimpinis Komitetas (TOK) pranešė, kad Paryžiaus Olimpiadoje leidžia dalyvauti rusams ir baltarusiams. Tiesa, po neutraliomis vėliavomis (kol kas). Tai laimėjimas jiems ir pralaimėjimas mums. Ši žinia papiktino tik rytų Europą, nors ir pas mus ja piktinosi tik paprasti žmonės. Deja, bet Lietuva jaus seniai nebe tas lokomotyvas, paskui kurį seka kiti, o dažnai ir pati nebepaiso nuomonę formuojančių estų ar latvių.

Rusija visada naudojo sportą kaip propagandos įrankį savo įtakai plėsti ir didybei parodyti, taip darė ir jos įtakos zonoje esančios komunistinės Europos šalys, tai daro ir pusiau okupuota belarussija.

Prieš sportui tampant ruSSų propagandos įrankiu, kultūra jau buvo kertinis pelkynų imperijos akmuo.

Trečiasis ruSSų reichas propagandai pajungė ne tik klasiką, bet įtraukė ir popkultūros atstovus, kiną su naujos tvarkos vizijomis ir reperiais, dainuojančiais: ja ruskij.

Po „morgenšterno“ pasirodymo Vilniuje, buvo sužibusi naivi viltis – gal jau niekas nevažiuos į šią nesvetingą rusams šalį? Bet klydome, pavasarį mus aplankė Viktoras Šenderovičius, uoliai pinigus iš gerbėjų rinkęs ne ZSU paremti, o ukrainiečius žudančiam vagnerio atmatų vadui prigožinui baudai sumokėti. Dar prieš atvykstant į Vilnių per „Dožd“ programą gailėjosi „nekaltų rusų berniukų“, kuriuos lieti ukrainiečių kraują privertė putinas. Baudą minėtas ponas sumokėjo, kad neprarastų savo didžiulio buto naujajame Arbate. Tikras vargšas opozicionierius, o jo prabangus butas per tris namo aukštus nukrito už pasipriešinimą režimui. Jei nežinojote, tai taip putinas engia ir marina badu vargšus opozicionierius.

Ruseno viltis, kad laimėjome, nes minėto pono koncertai buvo atšaukti ne tik Londone, bet ir Sakartvele, tačiau apsirikome. Primadonai Pugačiovai apsilankius Maskvoje, netrukus išgirdome, kad jos vyras koncertuos net keliuose Lietuvos miestuose. Žalia šviesa įjungta ir propagandos pinigai metami į kultūrą. Nėra jokių abejonių. Gerasis rusas Ponas Galkinas remia Ukrainą, pirkdamas sauskelnes vaikams, o Pugačiova jį remia ir netgi karo talžomą šalį, tačiau įrodymų taip ir nesuradome. Bet mūsų žiniasklaida taip garsiai apie tai trimitavo…

Nespėjus atsitokėti, netrukus apie koncertus praneša ir baltarusių grupė Bi-2. Jie irgi prieš karą, nors jam prasidėjus ne sykį koncertavo muchosransko platybėse. Kaip ir Galkinas. O dabar jie gerieji rusai iš Izraelio. Ponai apie save pareiškia, lyg nebūtų karo Ukrainoje, lyg Baltarusijos protestų dalyviai iki šiol nekalėtų, lyg nebūtų Donbaso okupacijos ir Krymo ankesijos. Ar, galų gale, Ičkerijos tragedijos.

Pinigai – jų gyvenimo variklis ir net nekyla abejonių, kad pasikeitus padėčiai, jie vėl grįš namo koncertuoti Kremliuje. Tam pavyzdys – Vilniuje koncertavusio Julijaus Kimo turas, kurio galutinė stotelė – Maskva. Jis sakosi, kad yra prieš Putiną, bet rusiška viza išduoda, kad jis bando mus kvailinti.

Propagandos mašina varoma milijardais rublių, veikia per visą kultūrą, nuo populiariosios iki klasikinės.

Pakeitus rusų dramos teatro pavadinimą, tos šalies klasikų kūriniai skverbiasi kitais kanalais: Spragtukas atvyksta su Katalonijos trupe, taip primindamas tariamą separatizmą ten, kurio rėmėjas buvo maskva, o naujai atgimęs gulbių ežeras su Kijyvo baletu. Ukrainoje tarp visuomenininkų jau nuvilnijo pasipiktinimo banga, klausiama, kaip tai gali vykti jų geriausių draugų šalyje? Kaip tai gali vykti ten, kur buvo draudžiama ir naikinama lietuvių kalba, o okupacija tęsėsi virš 300 metų. Ukrainiečiai tikrai žino, kad po minkštosios jėgos – kultūros, atvažiuoja rusiški tankai, o žaidimai pagal jų taisykles visada baigiasi mirtimi.

Grįžtant prie Kijyvo baleto. Tai privati iniciatyva ir verslas, miesto vardas panaudotas tik dėl žinomumo. Po pasaulį keliauja ir Odesos baletas, kuris nieko bendro su tuo miestu neturi. Daug Ukrainos baleto žvaigždžių kaunasi fronte su okupantais ir negastroliuoja. Gastroliuoja prorusiški artistai.

Rūsų kultūrą reikia suvokti kaip mikštąją galią. Žudančią mūsų pasirengimą kovoti. Ją jau seniai reikia vadinti killtūra. Rusų killtūros kaip ginklo tolimesnę ekspansiją būtina stabdyti, nes tai egzistencialiai svarbu. Būtina įvesti griežtą kontrolę koncertuoti atvykstantiems rusakalbiams. Reikia pritarimo iš Ukrainos, organizatorių patvirtinimo, kad atlikėjai neatstovauja priešams, nėra killtūros nešėjai.

Gerų pavyzdžių jau turime. 2023 metų sausį Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras priėmė finansiškai sunkų ir kai kuriems savo gerbėjams nesuprantamą sprendimą solidarizuotis su Ukraina ir iš savo repertuaro pašalino visus rusų kompozitorių kūrinius. Precedentas jau yra ir tereikia tokių pačių, be abejonės, drąsių sprendimų iš arenų, klubų ar salių, taip palengvinant ne tik visuomenės supratimą, bet ir prisidedant prie kolektyvinio vėžio gydymo.

P. S. Baigus rašyti, gaunu žinutę apie dar vieną rusą.

Aleksandras Vasiljevas, anksčiau pasmerkęs SKO (karas Rusijoje vadinamas specialiąja karine operacija), grįžo į Maskvą ir dabar dėstys Maskvos valstybiniame universitete.

O štai tekstas iš jo laiško į Lietuvą, rašytas praėjusių metų kovą:

„…nesu susijęs su Rusijos vadovybe, nesu gavęs jokių valstybinių apdovanojimų ir negaunu paramos savo fondui, skirtam senovinio kostiumo ir mados istorijos kolekcijos saugojimui iš Rusijos. Niekada nebuvau jokios partijos narys, pats 1982 m. emigravau iš sovietinio režimo į Prancūziją ir daugiau kaip 20 metų turiu Lietuvos pilietybę. Griežtai pasisakau prieš agresyvų karą ir meldžiuosi už sienų saugumą ir vientisumą bei pagarbą Europos kultūros paveldui!“