Nežiūrėkite į viršų
Para jau namie, o neramu. Kijyve buvo atvirkščiai, ten aišku, kas gali būti ir koks atsakas laukia, tai jau esu matęs. Gražus antradienio rytas, per žinias Izraelis pakeitė Ukrainą – karas dar labiau nutolo nuo mūsų. Žiniasklaidos galia, kai kepa žinias sėdėdami ant sofų, stulbinanti. Prisimenu pro akis praskrolintą straipsnį apie Kenos geležinkelio stotį Kalveliuose (ar tik man tai keistai skamba?), mintyse iš karto gimsta vaizdai, kuriuose pasakojimų detalės iš Ukrainos persidengia dar su šviežiomis iš Gazos ruožo pasienio kibucų.
Ta pati taktika panaudota vėl. „Žalieji“ žmogeliukai su šlepetėmis, paprastieji „šachtiorai“ apgavo ši kartą ne SBU ar GUR, bet patį MOSSAD ir CACHAL.
„Sėkmės“ receptas – tai infiltruota agentūra ir greitos transporto priemonės, savadarbės raketos ir dronai. Ukrainoje tas buvo Kryme ir Donbase 2014–ais, Mariupolyje, Borodiankoje, Bučoje ar net Chersone (sąrašas ilgas) pernai, kai miestai krito ne sunkiai technikai įsiveržus, o būtent diversantams „atsibudus“. Iš mano bičiulio namo Bučoje, vasario 24-tą pernai, išbėgo būrys vyrų su raudonais sportbačiais ne sportuoti, bet žudyti.
…praeitis įgauna projekciją į ateitį, taip nesinori tikėti, kad mes eilėje. Smegenys ieško raminančiųjų – imu kastuvą, važiuoju link sienos su mordoru. Noriu kasti apkasus. Naivuolis.
Kelias iki Medininkų pasienio užkardos platus ir lygus, judėjimas įprastas – daug sunkvežimių, automobilių su baltarusiškais numeriais. Seniai užsibaigė protestai ir gyvenimas teka savo vaga, koloboruojant su priešais, kurie viso labo žmogėdros vulgaris. Kelias taip skiriasi nuo to, kuris veda link Baltarusijos sienos nuo Kijyvo ir Bučos, jokių įtvirtinimų, apkasų, blokpostų. Nesutikau ir policijos ekipažų, o dar neseniai, kokie 10 metų atgal, toje trasoje jie darbavosi kaip pasiutę. Tik ženklas „pasienio ruožas“ primena, kur mes. Taip panašu į užrašą prie kaimynų tvoros: piktas šuo, kuris panašus į takso mišrūną su kate.
Tik 33 km nuo Vilniaus centro – siena, privažiuoju prie jos, išklausęs vos kelias dainas. Stebina dviračių kiekis, paliktų prie atitvarų, man filmuojant atvažiuoja dar vienas. Taip kerta sieną tie, kas skuba. Taip kirto rusai ir Norvegijos šiaurėje.. keistas vaizdas.
Būdelėje, kur gyvena gudas muzikantas, tyla, jis buvo mieste, užleidęs pozicijas savo protesto, kuris tęsiasi antrus ar trečius metus. Tik dėka jo vartai į Lietuvą toje vietoje papuošti ne tik gudiškos opozicijos vėliava, bet ir Ukrainos dvispalve su mūsų trispalve.
Sėdęs į automobilį važiuoju link vartų į pragarą, įsirėmęs į šlagbaumą apsisuku ir palei sieną važiuoju Šumsko link. Keistas jausmas, kai žinai, kad vos už kilometro – bedugnė. Nuo kalnelių atsiveria panorama į laukus, padalintus tvora, tolumoje irgi suarti laukai, turbūt yra ir keliai, kuriais privažiuoja technika. Sustoju prie keliuko, kuris veda didžiųjų Medininkų link – kaimas trys su puse trobos. Siena už 500 metrų, o aplinka, lyg būčiau Phoenix Park Dublino centre, bėgančių stirnų būrys niekur nepabėgs iš mūsų laisvės rezervato. Ramu. Karo nėra ir 4G ryšys leidžia puikiai pasikalbėti su draugu Ukrainoje.
Taip pat ramiai pasuku uždarytos Šumsko užkardos link, prasilenkiu su grybautojų paliktu automobiliu, kelias užklotas storu spyglių sluoksniu. Dar keli mėnesiai ir bus panašus į postapokaliptinių filmų kadrus. Užkarda pasitinka su STOP ženklu ir akligatviu. Tuščia ir tik kamerų akys stebi mane. Ramiai ir lėtai važiuoju atgal į Vilnių.
Niekam neįdomu, ką aš ten darau.
Keniška Kalvelių stotis pasitinka su išdidžiai stovinčiu elektrovežiu, kurio priekis parodo, kieno jis – raudonoji žvaigždė iš bedugnės už pragaro vartų.
Stotyje keli sąstatai tranzito į okupantų žemes Rytų Prūsijoje, prie pirmo kelio mūsų elektrinis traukinys su Vyčiu, o ant trijų stiebų vis dar trūksta Ukrainos vėliavos. Delegacijų nariams, kurios taip mėgsta ten fotografuotis, tai nė motais. Kaip ir niekam neįdomu, kad stovinčio rusų traukinio keleiviai žiūrėtų į bilbordus, kuriuose būtų nuotraukos su jų gentainių nužudytų žmonių portretais. Tie, kas prašė kviesti ruSSiją, apie tai negalvojo – ne tiems tai buvo skirta.
Stotyje tik apsauga ir vienas pasieniečių automobilis, pretenzijų dėl tuščio vėliavos stiebo neturiu kam pareikšti, todėl važiuoju namo pro kaimelį, kuriame nėra nė vieno Vyčio ir trispalvės.
Vilnius 35km.
Don’t look up. Nežiūrėkite į viršų.
