Rusų neonaciai (ir gerieji nacionalistai) Lietuvoje

Nuotraukoje:
2024 metų rugpjūtis: rossijanas, neonacis (būsimas Lietuvos teisės mokslų daktaras) Vladimiras Ratnikovas (tikra pavardė Komarnickis) prie mūsų paminklo sovietų represijos aukoms, pristato akciją rossijos baltagvardiečiams atminti. Arba kaip jis sako „rusų herojams”.
2016 metų rugsėjis: Vladimiras Ratnikovas vykdo arbūzų pardavėjų pogromus.

Pakalbėkime apie situaciją?

Tekstas parengtas naudojant nevalstybinės ksenofobijos ir nacionalizmo tyrimo organizacijos Sova medžiagą.

Truputis istorijos apie rossijanų nacionalizmą

Šiuolaikinis rossijanų nacionalizmas atsirado dar praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio viduryje, Sovietų Sąjungos griūties bei sovietinės ideologijos žlugimo laikotarpiu, tačiau dabartiniu pavidalu susiformavo XX a. pradžioje. Nuo to laiko rusų nacionalizmas, kurį reprezentuoja įvairios organizacijos, pirmiausia yra etninis, pagrįstas biologiniais požiūriais į etninius ryšius, laikant juos kraujo giminystės pagrindu. Nacionalistų porūšių yra daugybė. Visokie monarchistai, etnonacionalistai (prieš migrantus iš Azijos), religiniai nacionalistai, neopagonys, „rusų pavasario“ šalininkai. Visus juos sieja viena – imperialistinė, rossijano-centrinė pasaulio vizija.

Viena iš autokrato režimo pasekmių – masinė emigracija. Tarp iš rossijos išvykusių politinių ir visuomeninių aktyvistų yra ir dalis nacionalistų. Dauguma išvyko, vengdami baudžiamojo persekiojimo už politinius veiksmus, laikomus nusikalstamais (pvz., už neapykantos kurstymą per ksenofobiškus mitingų pasisakymus ir pareiškimus socialiniuose tinkluose), tiek už kriminalinius nusikaltimus (chuliganizmą, plėšimą). Baudžiamojo persekiojimo pagrįstumas nevienareikšmiškas. Kai kurie baudžiamųjų bylų dalyviai kvietė į masinius neramumus arba įvykdė realius smurtinius nusikaltimus, todėl jų persekiojimas buvo pagrįstas. Kitus persekiojo arba už tai, ko jie iš tikrųjų nepadarė, arba per daug neišsiskyrė iš bendro ksenofobinio fono, arba bausmės buvo pernelyg griežtos. Dalį rossijanų nacionalistų žmogaus teisių organizacija „Memorial“ pripažino politiniais kaliniais. Bet ne visus.

Politinė emigracija suintensyvėjo po karo Ukrainoje pradžios, daugiausia dėl to, kad nuo 2014 metų rudens staiga sustiprėjo teisėsaugos organų spaudimas ultradešiniosioms grupuotėms, ypač „Naujosios Rusijos“ projekto priešininkams, nors ne tik jiems. Dauguma emigrantų buvo nacionalistai, kurie buvo priešiški „Naujajai Rusijai“, tiek dėl represijų baimės, tiek dėl palaikymo Ukrainai. Tačiau žinomi ir rusų nacionalistų, palaikančių Rusijos agresiją Ukrainoje, emigracijos atvejai, pvz., Rusų nacionalinio vienybės (RNE) šalininko Romano Strigunkovo atvejis.

Tikslus rossijanų nacionalistų, esančių užsienyje, skaičius nežinomas. Rossijos žmogaus teisių aktyvistams ir stebėtojams 2021 metais buvo žinomi 64 ultradešinieji, gyvenantys įvairiose šalyse, bet, žinoma, jų yra daugiau. Galima labai apytikriai teigti, kad žinoma apie trečdalį emigravusiųjų, todėl realus mastas yra apie 150 ar net 200 žmonių.

Kuriose šalyse dabar gyvena rusų nacionalistai? Žinome apie septyniolika šalių. Ryškios diasporos egzistuoja Ukrainoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, JAV ir Latvijoje. Mažiau pastebimas skaičius gyvena Estijoje, Danijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Armėnijoje, Turkijoje, Makedonijoje ir Bulgarijoje. Apie kai kuriuos asmenis nežinoma, kuriose šalyse jie yra.

Lietuvoje

Kadangi duomenys ir statistika yra 2021 metų, todėl dabartiniai skaičiai ir konkrečių nacionalistų buvimo vieta gali būti jau netiksli. Visgi medžiagą pateikiu bendram suvokimui, kadangi ši tema Lietuvoje išvis mažai kam žinoma ar suprantama.

Antra pagal dydį rusų nacionalistų diaspora (po Ukrainos) įsikūrė Lietuvoje. Tai lėmė ir artumas rossijai, ir tai, kad Lietuvoje veikia vienas pagrindinių Rusijos politinės emigracijos centrų, o juk nacionalistai nėra griežtai atskirti nuo kitų opozicinių grupių. Priešingai, rossijanų nacionalistai Lietuvoje aktyviai dalyvauja taip vadinamos opozicijos veikloje. Žinomi rossijanų nacionalistai dalyvauja visose bent kiek pastebimose akcijose, palaikančiose rossijos opozicionierius.

Ryškiausia bendradarbiavimo su liberalia opozicija forma tapo rossijanų nacionalistų dalyvavimas Laisvosios Rusijos forume, kurį 2016 metų kovą įkūrė Garis Kasparovas ir buvęs rossijos demokratinio judėjimo „Solidarumas“ vykdomasis direktorius Ivanas Tiutrynas. Forumas vyksta du kartus per metus Vilniuje. Dalyviai aptaria rossijos ir tarptautinės politikos klausimus bei galimus scenarijus, kaip išvesti rossiją iš krizės. Kasmet į forumus atvykdavo apie 20–25 rusų nacionalistų, tiek iš rossijos, tiek iš kitų šalių. Tačiau šie dalyviai nesvarsto specifinių nacionalistinių temų, jie laikosi bendros opozicijos forumo darbotvarkės. Be to, ir nacionalistams aktualių temų (pvz., migracijos klausimai) forumuose nesvarstyta.

Nuo 2018 metų nuolatiniame forumo komitete dalyvauja buvęs organizacijos „Maskvos gynybos lyga“ lyderis, nacionalistas Daniilas Konstantinovas. „Lyga“ 2011 metais, matyt, buvo pirmoji ultradešinioji grupuotė, kurios pagrindinė veikla buvo neteisėti reidai į imigrantų gyvenamąsias vietas. Dabar Konstantinovas forume vadovauja žmogaus teisių gynimo krypčiai, kadangi jis yra labiau žinomas dėl melagingų kaltinimų nužudymu. Išėjęs į laisvę 2014 metais, jis pabėgo į Lietuvą ir ten gavo politinį prieglobstį.
Vilniuje Konstantinovas sukūrė ir vadovauja savo Rusų europiniam judėjimui. Tačiau šioje organizacijoje, vienijančioje kai kuriuos emigrantus iš rossijos, nacionalistų beveik nėra. Organizacija surengė keletą politinių akcijų Vilniuje – fotoparodą apie žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus rossijoje, „Taikos maršą“, akciją palaikant Olegą Sencovą ir kitus Ukrainos politinius kalinius ir pan. Iki 2021 metų pradžios šios organizacijos veikla beveik nepastebima, tačiau Konstantinovas vis dar prisistato kaip jos vadovas.

Rusų europinis judėjimas bandė užmegzti bendradarbiavimą ir susijungti su Latvijos organizacija „Paramos asociacija“. „Paramos asociacija“ buvo įkurta kito emigranto nacionalisto, Dmitrijaus Savino, kuris anksčiau buvo partijos „Naujoji jėga“ aktyvistas. Tačiau kol kas kalbos apie susijungimą neprasidėjo. Šio susivienijimo darbotvarkė taip pat nėra siaurai nacionalistinė, bet labiau bendra – opozicinė.

Kalbant apie rossijanų nacionalistus, emigravusius į kitas Baltijos šalis – Latviją ir Estiją, jų nėra daug ir kaip rusų nacionalistai jie savęs nereprezentuoja. Priešingai, Estijoje kai kurie aktyvistai įsitraukė į politinį jaunimo judėjimą „Sinine äratus“ („Mėlynasis pabudimas“), kuris yra radikalus partijos EKRE jaunimo sparnas. Latvijoje Savinas taip pat remia vietinius nacionalistus ir kritikuoja tariamą rusakalbių diskriminaciją Baltijos šalyse.

Kaip ir licvinistai, taip ir rossijos nacionalistai viešai privengia reikšti tikrą savo nuomonę, tačiau galvodami, jog jų niekas nemato išsako viską ką mano ir apie Lietuvą, ir apie mūsų politikus, ir apie aktyvistus. Lietuva jiems patinka, tačiau visuomenė per daug bolševikinė. Mūsų aktyvistai yra tokie pat kaip putinistai. Mūsų noras visiškai atsiriboti nuo rossijos jiems atrodo lygus totalitarizmui. Žodžio nacistai jie nenaudoja. Kažkodėl.