Kai nebelieka ašarų ir žmoniškumo
Kiekvienais metais tam tikrą dieną dalis Lietuvos segasi neužmirštuoles į atlapus, tikindami, kad kažko neužmiršo, kiti kimba jiems į atlapus tikindami, kad neužmiršti neužmirštuolės nereikalingos. Gaila, kad nėra tokios dienos, kuri visiems primintų, ką jau esate seniai užmiršę. Užmiršę tai, kas priversdavo Jus kas antrą kąsnį geranoriškai atiduoti tiems, kam to labiausiai reikia.
Tai ką dabar perskaitysite bus žiauru. Aš galiu Jums pasirodyti kaip bejausmis žmogus, panašus į tuos „nežmones“, kurie daro tai, apie ką aš rašysiu. Jei nuspręsite mane blokuoti neperskaitę visko iki galo, tai, vadinasi, Jūs tas „laido riteris“, kuris komentuoja ir daro išvadas iš straipsnio antraštės.
Patys naujausi įvykiai, kuriuos Jūs jau baigiate užmiršti, nes naujienų portalai jau užgožė tai italo žmonos ir kitų formuotojų naujienomis, yra „Ochmatdyt“ vaikų ligoninė ir Poltavos mokykla. Aš po tokių mazzkolijos išpuolių jau seniai neverkiu. Aš po tokių įvykių jau seniai sakau – tai yra gerai. Tai ne beprasmės aukos. Tai aukos, kurios padeda neužmiršti, kad Europoje vyksta karas. Po kelių vaikų mirčių sujunda pasaulio žiniasklaida ir politikai pradeda kalbėti apie naujas galimybes Ukrainai, kaip tolimojo nuotolių raketų naudojimo galimybę pelkyno teritorijoje. Tik po to. Nes kasdien žūstantys šimtai Ukrainos gynėjų tėra tik skaičiukas exelio lentelėje. Statistika. O Lvivo „Marso laukai“ pildosi geometrine progresija.
Labai ilgai nesiryžau peržiūrėti filmo „20 dienų Mariupolyje“ Po jo peržiūros supratau tai, apie ką dabar rašau. Nė vienos ašaros. Tik begalinis pyktis okupantams. Aš jau neverkiu, nes visa tai aš jau mačiau ir matau pastoviai. Mačiau ir užmiršau. Nes kasdien vis nauji išpuoliai. Nauji nusikaltimai žmonijai. O karas tas pats. Atrodo, kad tai kas pavaizduota filme buvo kažkada labai labai seniai. Kai aš buvau kitoks ir dar verkiau.
Po kiekvieno tokio įvykio visi sako – mes šito niekada neužmiršime. Bet užmirštame. 2022 Balandis. Buča. Grobimai, kankinimai, prievartavimai, įskaitant vaikų, plėšikavimas ir mirties bausmė mieste likusiems vyrams. Žuvo daugiau nei 420 miesto gyventojų. Dabar miestas jau beveik atstatytas, jame net yra herojaus Tado Tumo gatvė. Kurį irgi galime užmiršti, jei tokios gatvės neatsiras vietoj rusų, s. neries ar cvirkos. Masinės kankinimo vietos ir kapai Iziume kur rasti kūnai su virvėmis ant kaklo, surištomis rankomis, sulaužytomis galūnėmis, šautinėmis žaizdomis ir vyrų su amputuotais lytiniais organais. Mariupolio vaikų ligoninė ir gimdymo namai apšaudyti iš oro, kada pasaulis pamatė, kad Ukrainoje katzzapų lėktuvai skraido kur nori ir daro ką nori. Prie to prisidėjo subombarduotas Mariupolio dramos teatras, šalia kurio buvo užrašas didelėmis raidėmis „VAIKAI“. Ir davė oro gynybos sistemų. Gal aš nustojau verkti po Kramatorsko geležinkelio stoties apšaudymo? Kur pasisekė. Ten buvo tūkstančiai žmonių, kuriuos norėta subomborduoti tikslingai, bet žuvo „tik“ 61 žmogus, iš kurių penki vaikai. Ar ašaras išdžiovino panašus smūgis prekybos centre „Amstor“ Kremenčuke? Nes po Charkivo „Epicentro“ apšaudymo jų jau tikrai nebuvo.
2022 metų liepos 9 dieną pirmosios tikslingos atakos prieš gyvenamuosius namus Chasiv Yare. Mažiausiai keturios raketos „Iskander“. Paskui Dniepro daugiabutis, iš po kurio griuvėsių girdėjosi pagalbos šauksmai. O tada dar nebuvo pastovių šachedų atakų. Tai buvo pradžia. Šachedai ir Kachovkos užtvankos sunaikinimas, sukėlęs didžiausią 21 amžiaus katastrofą buvo vėliau.
Olenivka. Pataisos kolonija kurioje buvo laikomi Ukrainos kariai. Katzzapų smūgis savoje teritorijoje. Ar lėktuvas, kuriuo buvo skraidinami Ukrainiečiai kariai belaisviai. Mes užmiršome Oleksandrą Matsievskį sušaudytą už žodžius „Слава Україні!“.
Severodoneckas, Popasna, Rubižnė, Ščastja, Kremina, Volnovacha, Vugledaras, Maryinka, Lymanas, Soledaras ir Bakhmutas. Miestai, kurių jau nėra. Milijonai žmonių, netekę būstų ir visų savo vaikystės, paauglystės, ir kitų gerų bei blogų prisiminimų. Tų vietų nebeliko, jos sulygintos su žeme. Karas nesirenka kur šaudyti. Iki 307 tūkstančių vaikų išvežtų į pelkynus. Kiek jų išvežta tiksliai greičiausiai nežino net Dievas. Jis jau seniai nustojo skaičiuoti aukas.
Dabar vos ne kasdien girdime apie Charkovo apšaudymus. Ten žuvo pora, kitą dieną dar keli žmonės. Gaila. Bet neatsimename, kad per pirmuosius penkis karo mėnesius mazzkoliai Charkovą apšaudė daugiau nei 5000 kartų, o žuvo daugiau nei tūkstantis civilių. Tarp žuvusiųjų buvo 50 vaikų. Jauniausia auka – 5 mėnesių kūdikis. Tada pagalba Ukrainai dar buvo nesustojusi. Dabar nei „Ochmatdyt“ nei Poltava jau nebejaudina ir neliepia širdžiai pusę rytinio sumuštinio atiduoti Ukrainai. Samas karo pradžioje pasakęs, kad „Dabar rytinį sumuštinį turime pjauti per pusę ir pusę jo atiduoti Ukrainai“ turbūt nesitikėjo, kad didžioji dauguma žmonių atkris, praras regėjimą ir klausą, ir nustos dalintis sumuštiniu, ar net pradės kalbėti – ai nieko ten jau nevyksta. Kam ten jiems padėti?
Atsimerkite ir išgirskite. Jei Jumyse dar liko žmoniškumo. Karas nesibaigė. Frontas nesutrumpėjo nė centimetru. Kariai žūsta taip pat kaip ir karo pradžioje. O, kad mažiau pataiko į namus ir ligonines tai dėkui tiems pradžioje žuvusiems vaikams, po kurių politikai davė Javelin, Himars, Patriot, Bradley, Leopard, Abrams, ATACMS, F-16, kurie nuo viso to apsaugo. O „Ochmatdyt“ su Poltava galbūt leis jais smūgiuoti pelkyno teritorijoje.
O visi Lietuvoje esantys fondai duoda kariams tai ko jie prašo, o fondai gali legaliai nupirkti ir nuvežti. Nuo konservų ir kojinių iki džipų, dronų ir antidronų. Tam reikalingos Jūsų aukos. Prisiminkite, kad kažkada jūs tikėjote Ukrainos pergale.
Atsimerkite ir išgirskite.
Разом до Перемоги.
