
Misija „Žolinė“
Vasara prasidėjo ir baigėsi paramos Ukrainai telkimu, nes kare nėra atostogų. Į pirmąją misiją, į Ukrainą išvykom per Jonines, antra sutapo su Žoline.
Ir vėl į Ukrainą pajudėjome nuo Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos.
Po ankstesnės misijos buvo likę šiek tiek pinigų, už kuriuos buvo nupirktas Nissan Navara Pick -Up, kuris tapo pirmu naujai formuojamoje kolonoje. Paprašius lietuvių padovanoti senų automobilių, mano nuostabai, tokių gavau net 8.
Nepaisant atostogų, artėjančios rinkimų karštinės ir susidomėjimo karu Ukrainoje mažėjimu, mes surinkome pakankamai pinigų ir mašinų, kad suformuotumėm įspūdingą, net 23 automobilių konvojų. Aišku, visi ne pirmos jaunystės, bet automobiliai nuvažiavo ten kur reikia. Pavyko surinkti ne tik automobilius, bet ir savanorius norinčius tas mašinas nuvaryti kariams.
Pirmieji misijos „Žolinė” automobiliai prie Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos buvo nuvaryti net prieš mėnesį iki išvykimo.
Didžiąją krovinių dalį Tatjanos Narkevičienės savanoriai pakrovė išvakarėse, todėl ryte beliko sužiūrėti dokumentus ir susirikiuoti į koloną.
Bendra nuotrauka ir judame link Ukrainos, šiek tiek atsilikdami nuo grafiko. Kitas sustojimas Prienų rajone, kur užsipilame kuro, ne tik į bakus, bet ir į kanistrus. Lietuvoje kuras kainuoja pigiau nei Lenkijoje. Su tokia kolona automobilių, kuro užsipylimas užtrunka apie valandą. Paskutinis sustojimas Lietuvoje – Kalvarija, kur tradiciškai sustojame vilkikų aikštelėje ne tik bendrai nuotraukai, bet ir kelionės aptarimui.
Oras geras, todėl žmonės linksmi ir atsipalaidavę. Net maža avariją, vos keliasdešimt kilometrų nuo Augustavo labai nesugadina nuotaikos, nors du automobiliai nebegali tęsti kelionės. Incidentas išmoko vairuoti atsargiau, o likę savanoriai suranda ne tik nemokamą nakvynę, bet ir ukrainiečius meistrus, kurie pažada greitai sutaisyti automobilius.
Pietus valgome ten kur ir visada, pakelės karčemoje kažkur už Balstogės. Ir vėl, kaip per praeitą misiją, gaunu paramos iš sustojusio papietauti vyro. Aleksandras slovakas, etninis rusinas ir tai nuteikia viltingai, nes antrą kartą gaunu paramos ten, kur mažiausiai tikiuosi.
Bevažiuojant užgedo Isuzu. Po trumpo pasitarimo nutariame tempti jį į Ukrainą – aš vairuoju Amaroką, o savanoris Antanas persėda už Isuzu vairo, jis patyręs vairuotojas. Iki Lvivo keturi šimtai kilometrų, o aš dvi paras beveik nemiegojau.
Greičiau judantys pirmieji pasiekia pasienį. Konvojus pasidalino į kelias grupes su savo lyderiais priešakyje. Mūsų grupė važiavo vos 70 km/val. greičiu, o iš paskos mus sekė ukrainietė Vita, kuri vežė savo vaikus į Kyjivą, kad jie pasimatytų su tėčiu.
Pasienio degalinėje visi vėl kartu. Ten susitinkame ir latvių savanorius, jie varė 14 automobilių, kurie konfiskuoti iš girtų vairuotojų, bet net 4 sugedo pakeliui.
Kol mes kalbamės, pirmieji automobiliai juda link pasienio punkto, o mes turime nukelti nuo platformos vežamą Freelander ir motociklą, nes kitaip juos reikėtų deklaruoti kaip krovinį, o tai labai apsunkina muitinės procedūras. Freelander taip pat kabiname ant troso, o Ukrainoje jis vėl bus užkeliamas ant platformos.
Lenkų pasieniečiai šįkart ramūs. Gal todėl, kad šventinė diena. Ilgiau užtrunkame pas ukrainiečius, nes ten vis dar didžiulė biurokratija.
Kaip visada į Ukrainą įvažiuojame jau vidurnaktį. Vykome į tą patį viešbutį, kur mūsų jau laukė ukrainiečių savanoriai ir kariai iš Chmelnickio. Tame mieste automobiliai taisomi ir ruošiami frontui. Savanoriai, dienomis dirba savo darbuose, todėl savanoriauja po darbo ir net naktimis. Dėžes su parama iškrauname tiesiog prie viešbučio kieme. Krovos darbus ir automobilių perdavimą baigiame puse keturių. 6 automobiliai išvažiuoja į Chmelnicką.
Kas pirmas, tas ir lovoje – man ir savanoriui Pavelui nebelieko nė vieno laisvo kambario viešbutyje. Visi jau miegojo, o mes dar varėme mikroautobusą į Lvivo geležinkelio stotį. Jo paimti turėjo atvažiuoti karys iš Pokrovsko. Karys vėluoja, o aš trečia para be miego, važiuojame į kitą viešbutį, kad bent kažkiek numigti.
Netrukus skambina Grigorijus: aš jau čia, taksi neveža, gal gali atvažiuoti į stotį? Aš toks pavargęs, kad vos prakalbu… Sėdu ir važiuoju, neturiu teisės pavargti.
Susitinkame su Grigorijumi, dar bandome nusifotografuoti tamsoje.
Nauja darbo diena prasidėjo vos kelios minutės po aštuonių. Turėjau suplanuotą interviu su „Laisvės Radiju”, norėjau jį nukelti, bet tai per daug svarbu, kad atidėliotum. Dvi valandos pokalbio ukrainietiškai, nustebina ne tik žurnalistę, bet ir mane patį.
Bėgame toliau, reikia išsikrauti daiktus Lvivo sandėlyje pas Nazarą.
Labai karšta. 9 žmonės privalo grįžti namo, bendri pietus po išsikrovimo pievelėje prie Nazaro sandėlio, maistą atvežė vietinės kavinės vairuotojas, nes mūsų buvo tiesiog per daug, kad važiuoti kažkur pavalgyt kartu.
Visi savanoriai nuvažiavo ne į kavinę, o į karių kapines Marso laukuose. Mano strategija ne tik į Ukrainą nuvaryti mašinas, bet ir kuo plačiau, per savanorius, papasakoti apie tai kas kas vyksta kariaujančioje šalyje, nes jokia televizija to negali padaryti.
Dėl to paties, pakeliui į Rivnę, apsilankome Brody miestelyje vykstančiame „Kozak System” koncerte. Kultūra ir kalba tai taip pat ginklas, kurį privalome naudoti, nes tik taip galime laimėti prieš nuožmų priešą.
Muzikantai ir klausytojai, dėkojo Lietuvai už paramą.
Po koncerto, ne tik pabendravome su muzikantais, bet ir pasėdėjome prie stalo atvykę į nakvynės vietą Rivnėje. Buvo kažkieno gimtadienis. Be tostų.
Trečioji diena buvo lygiai tokia pat saulėta, keturių automobilių grupė pasuko link Kropivnickio per Vinicą, o didesnioji dalis per Kijyvą link Poltavos ir Charkivo. Vinicoje turėjo palikti Kia, bet likus 30 km iki miesto, ji sugedo – neužsivedė po trumpo sustojimo prie parduotuvės, lygiai tokia pati istorija kaip su Isuzu.
Automobilį vėliau pasiėmė 18 brigada.
Mes gi važiavome link Kyjivo centro, kur Nepriklausomybės aikštėje mūsų laukė ne tik žurnalistai, bet ir atvykusieji pasiimti automobilių kariai.
Po kelių valandų praleistų Kyjive, pajudėjome link Poltavos, kur mūsų laukė ukrainiečių volontiorai. Grupė iš Kropivnickio irgi atvyko į Poltavą, prieš tai pristačiusi du automobilius Chersonui.
Ilga bei sunki diena baigėsi puikia vakariene, kurią suruošė ukrainiečių volontiorai.
Ketvirtoji diena. Jau pametęs savaitės dienas, lyg sekmadienis. Papusryčiaujam čia pat ant viešbučio laiptų, nes turėjom apsčiai maisto nuo vakarienės. Pastebiu automobilį lietuviškais numeriais, kuris tikrai ne mūsų. Netrukus susivokiu, kad tai Jono Ohmano automobilis. Lietuvių savanorių keliai nuolat persipina net didžiulėje Ukrainoje. Pabendravę ir prisifotografavę su Jonu išsiskirstome. Jonas į Lietuvą, o mes į Charkivą.
Charkivas kepinant 35 laipsnių karščiui ir šviečiant saulei, atrodė lyg ten jokio karo nė nebūtų… Perdavėme Emilio Zingerio perduotą automobilį jaunai kareivių porai. Jie vėlavo, nes mergina norėjo užsivilkti uniformą.
Susitikome ir su lietuvių paramediku „Selu”, kuriam atvarėme Navarą.
Mūsų savanoriai aplankė karį Raimondą Urvikį.
Vakaras Charkive buvo ramus ir mes visi susėdome atsisveikinimo vakarienei kartu, nes beveik visi automobiliai buvo išdalinti. Liko tik du, skirti Kramatorske ir Pakrovske esantiems kariams.
Penktoji diena. Pirmadienis.
Judame link Družkivos, kuri šalia Kramatorsko ir labai arti Časiv Jaro. Varome mikroautobusą 32 brigadai ir 3D spausdintuvus.
Miestelio centre susitikome su brigados vadu ir jo pavaduotoju. Karininkai savo apranga niekuo neišsiskyrė nuo civilių, nes vilkėti uniformą tapo pernelyg pavojinga.
Dar pristatėme Ford Ranger į Rajhorodą, į 63 brigadą.
Tik sutemus grįžome į viešbutį ir vos spėjom pavalgyti, nes artėjant komendanto valandai visos kavinės užsidaro iki 10-tos valandos.
Šeštoji. Antradienis.
Turime daugiau laiko ir tą dieną paskiriame susitikimams, todėl iš karto po pusryčių važiuojame į užsieniečių legiono karių buveinę, esančia vos už 15 km. nuo rusijos sienos. Pasisekė, nes tądien kariai nevyko į frontą, todėl praleidom daug laiko kartu su jais.
Namas kuriame gyvena kariai pusiau apgriautas, dar 22-ųjų vasarį raketa atskrido į priešais stovintį namą. Rajonas geras, ten kadaise gyveno turtuoliai.
Sunku aprašyti, kaip atrodo šiuolaikinės karių bazės Ukrainoje, nes tai niekaip nepanašu į vaizdus iš mūsų kareivinių.
Belaukiant atvykstančio lietuvių kario Raimondo Urvinio, kariai gauna įsakymą vykti į poligoną. Mes gauname leidimą vykti kartu.
Kariai šaudė, leido ir mums pabandyt.
Pakeliui į viešbutį Charkive užvažiavome į karių kapines, kurios dar didesnės nei Lvive. Sugriauti Charkivo kvartalai jau netrikdo, stebina tik bandymai juos atstatyti, fronto linijai artėjant link miesto.
Septintoji diena.
Važiuojame link Sloviansko. Viskas jau pažįstama, skubame. Planuose ne tik perduoti automobilius Pokrovske, bet ir spėti į Chersoną, į kurį reikia nuvaryti mersedesą ir Kia paliktus Kropivnickyje.
Rajhorodoke susitinkame su Vitalijumi, kurio būriui perdavėme Fordą. Pasirodo, jis ukrainiečių muzikantas ir pats mokėsi ukrainiečių kalbos rašydamas tekstus mova.
Skubame į Rodynske miestelį, kuris vos kelių kilometrų nuo Pokrovsko. Draugai iš Kijyvo atvaro jau paruoštus automobilius ir mes sutarėme juos perduoti kartu 68 jėgėrių brigados kariams.
Belaukiant jų, nuolat girdisi patrankų kanonada ir kaukiančios sirenos. Karas šalia, vyksta gyventojų evakuacija.
Trumpam sustojame bendrai nuotraukai ir bėgame toliau. Čia labai pavojinga.
Pakrovskas pilnas mašinų, ne tik karių bet ir civilių, kurie skubiai palieka miestą. Kariai iš 25-tos brigados laukia prie miesto parko, kur sutartas susitikimas ir su lietuvių kariu Arūnu Kumpiu.
Trumpas situacijos aptarimas, kelios nuotraukos. Viskas kaip visada. Prie namo šalia sėdi močiutės. Sėdi ramiai, taip lyg karo nebūtų.
Kavinėje prie parko užkandame. Panašu, kad ji nebeilgai veiks. Groja ukrainietiška muzika ir laksto merginos su pripūstomis lūpomis. Karas karu, o „grožis“ grožiu.
Paliekame miestą. Lėtai, labai lėtai judame link Pavlogrado, įsiterpę į pabėgėlių koloną.
Skubame, nes reikia nuvykti į Chersoną.
Kropivnickyje, degalinėje moteris klausia iš kur mes ir ką darome. Jos sūnus dabar Kurske. Palieku kontaktus, maža ką.
Nelabai noriu nakvoti Chersone, bet mūsų laukia ir mes lekiame į naktį. Stepės landšaftas visai kitoks nei kitur Ukrainoje. Naktis ateina anksčiau nei pas mus. Blokpostų daug.
Chersoną pasiekiame 22:00, miestas skendi aklinoje tamsoje. Išlipę iš automobilių sutartame taške girdime sprogimus – rusai tik už dviejų kilometrų ir kiekvieną naktį jie griauna miestą.
Likti pavojinga, nes mus jau pastebėjo, todėl valgome ir skubame į Mykolajevą, kur bent šiek tiek ramiau.
Sproginėja garsiai ir labai arti.
Mašinų pristatymai baigti, kitos dar remonto dirbtuvėse ir mes negalime laukti kol jas paruoš.
Per septynias dienas Dievas sukūrė pasaulį. Mes per savaitę statėme ir kūrėme savąjį.